Tikri pojūčiai. Mediena. Medienos gabaliukas tarp pirštų. Lieti su galimybe įsivaryt rakštį. Tuo pat metu galvoji apie tikruosius pojūčius. Kaip tas mano gajus posakis – jaučiuos kaip pametus 50 procentų savo daiktų – jaučiuos kaip susirgus skleroze ir pamiršus 50 procentų tikrų pojūčių. Kartais laikinai prisimenu – susapnuoju, arba tomis dienomis, kai būni ilgai nemiegojęs ir kūnas palaiko tokį bendrą nuovargio režimą, prilenda įvairiausių minčių. Su kuriomis, beje, fantazija labai šauniai sukontaktuoja ir sukuria realumo pojūtį. Kaip būtų, jeigu būtų. Kaip būtų, jei viskas būtų įvykę kitaip.
O šiaip realybėj esu pamiršus 50 procentų savo pojūčių. Bet. Kartais truputį baisu, nes būna momentų, kai tam tikri pojūčiai sugrįžta žaibo greičiu ir visai neįspėję. Jeigu tais momentais kas pritaisytų poligrafą, kuriuo tikrina melagius ir kuris rodo žmogaus reakciją, tai reakciją rodantis pulsas, širdies dūžiai, prakaituojantys delnai… parodytų visą savo jėgą. Kartais galvoji, kad nori, jog širdis pavarinėtų tą nenormalų kiekį adrenalino. O kartais galvoji ar verta. Ar nebus sunkesnių komplikacijų. Labiausiai norėtųsi tokiais atvejais, kad veiktų tik sveikas protas. Kartais neįmanoma. Ypač tais atvejais, kai tau rūpi.
Kita vertus, būtų tobula, jei žmonės kai reikia sugebėtų palikti įjungtą tik protą. Kaip paprasta ir lengva būtų. Lygiai taip pat, visur, kur matai esant reikalinga, sudėliot taškus. O, kad būtų taip paprasta! Neįmanoma žinoti, kada ir kur bus iš tikrųjų pritaškuota. Niekur. Tau atrodo, kad taškas, bet ima, kažkas iš aukščiau pasijuokia ir tavo visus taškelius ištrina.
Taigi, niekaip nesugebu prisimint kaip tie 50 procentų pojūčių atrodo. Kaip jie jaučiasi. Pamenu, kad tokie buvo. Akimirkai pavyksta prisimint, kai netyčia užuodi kvapus, primenančius tuos pojūčius. Akimirkai, tik akimirkai. Nes nėra viso pojūčių komplekso. Daug atiduočiau, kad kas leistų tuos tikrus pojūčius pajausti bent vieną dieną. Matyt, sakyčiau, kad tai – laimingiausia diena mano gyvenime.
Kartais viskas klostosi taip, kad ilgainiui pradedi nebesuprast – ar čia tu durnas, kas viskas vyksta taip, kaip vyksta, ar čia taip gyvenimas tiesiog pokštauja. Ir kad vis tik, tai prie kažko veda, ar tiesiog viskas dėl nieko. Beprasmiškai. Taip, taip. Supratau milijoną, milijardą dalykų. Kaip sako, žmonės nesikeičia – žmonės bręsta. Supratau, ant daug ko nusispjoviau, daug ką išbraukiau, daug ką priėmiau, su daug kuo sutikau. Klausimas vienintelis – kodėl viskas taip? Turbūt vienintelis klausimas. Nes tie 50 procentai tikrų pojūčių,kurių netekau, išsinešė visus likusius klausimus ir paliko mano galvą (ir visa kita) kaip tuščią puodą.
[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=zqjWM0he-ME[/youtube]