Kad norai nevirstų manija, kartais užtenka tiesiog nepamiršti, kad visame kame gali padėti lašelis sveiko proto.
Bet kartais ir protas nereikalingas. Kaip kažkas pasak ytų ir lieptų. Taip ir vienas mano geras vyriškos lyties draugas neseniai pasakė: “Tu esi nemoteriškai racionali. Neklausyk proto.” Tada ir supratau, kad geriausiai suprantu tokio pačio racionalumo moteriškes ir lengviau įkvepiu oro, kai tenka bendrauti su vyriškiais nei su tradicinėm nuobodžiom merginom, kurių mąstymas žengia netoli jų matymo lauko . Nes tiesiog lengviau.
Nuojauta paprastai neapgauna, dabar irgi nejaučiu jokių pavojaus signalų, bet dabar aš ja tiesiog sąmoningai netikiu. Ir ryšium su tuo, įsivaizduoju minimum penkis “pasaulio pabaigos” scenarijus, į kuriuos, beje, esu iš anksto pasiruošus nusispjaut ir nekreipti dėmesio. Kad vėlgi, būtų paprasčiau.
Svarbu žinoti, ko nori. Svarbu turėti tvirtas vertybes. Bet dar smagiau, jei sugebi prie visos šitos tvirtybės priderinti beribį lankstumą. Paradoksas arba taip nebūna? Kas supranta, tam ir būna. Supranta tas, kas žino, jog nenuginčyjamų tiesų nėra ir turi šlakelį tolerancijos.
Sunku kvėpuoti ten, kur žmonės nepripažįsta, kad gali viskas būti ir kitaip nei jie mano. Tuo pačiu jie taip ir išprovokuoja niekur nevedančius beprasmius ginčus. Laimė, kad dar yra tų – laisvesnių. Ir paprasčiau į viską žiūrinčių žmonių. Leidžiančių įkvėpti gryno oro.
Nemėgstu “terliotis”. Ir galvot, kaip būtų, jeigu būtų, nes žinai tik savo suvokimo ir supratimo elementą. Ir visa tai supratau tik po daugkartinio bandymų ir klaidų metodo panaudojimo. Gerai, kad klaidos didelės ir stiprios. Tik būtent jos vėliau padeda suvokti, ko iš tikrųjų tau reikia.