Kažkas užsikelia savo kainą kažkokiu niekam nesuprantamu akcizu ir taip kuria savo COOL stiliuką. O kažkas nenaudoja jokių akcizų, savo kainos beprasmiškai nekelia ir nekrato savo plaukų taip, kaip madinga tame ar aname klube. Nes pastarojo paklausa egzistuoja dėl kitokių priežaščių. Dėl tikrosios vertės, o ne dėl dirbtinio įvaizdžio. Reklama – dar ne viskas. Passion is not fashion. Pagalvoji, pagalvoji. Pirmajam atvejui atimk rankas ir kojas, kuriomis daromi dirbtiniai stebuklai – dings ir charizma. O antrasis aptartasis atvejis nuo to taps dar įdomesnis, nes jo kuriami stebuklai nebuvo dirbtiniai.
Šiąnakt mėnulis nebuvo dosnus. Neišraižė pilnaties ženklo danguj. Davė tik pjautuvą ar delčią ar jaunatį. Nežinau. Cha, pjautuvą. Gerai, kad ne kūjį ir pjautuvą. O kita vertus, gerai, kad ir ne pilnatį. Juk sako, tie, kurie šiek tiek jautresnės psichikos, tokiomis naktimis apskritai pašėlsta. Na, aš irgi šiek tiek prie jų – labai labai ilgai negaliu užmigti ir to pasekoje imu kurti įvairiausias istorijas. Sugalvoju tūkstančius tarpusavyje nesusijusių klausimų ir ieškau aukų, kam galėčiau juos pateikti. Ir visa tai – tik pilnatis.
O kalbant apie gražiausių pasakų ir pačių tobuliausių pasakų veikėjus, tai… jie dingo. Vieną rytą atsikėliau ir su siaubu pagalvojau, kad, o ne! Jų nebėra. Nebėra kam dovanoti savo mistinių virtualių rožyčių, kurias mano fantazija labai sumaniai moka gaminti. Nebėra kam kept pyragų! Ir virt Kalėdinės arbatos. Kita vertus, juk to aš niekada ir nedariau. Oi, ta fantazija.
Reklaminiai idealai jau seniai nusižudė. O tai irgi kelia liūdesį! Ir atneša rudenį dar neatėjus pavasariui. Juk buvo galima dar pasišaipyti prieš nudobiant juos gerai pagaląstu virtuviniu peiliu. Dingo! Viskas! Nebėra! Beliko tik pūkiniai kareivėliai stovėt ant pavasarinio rašomojo stalo. Jis tokį pavadinimą gavo vieną dieną, kai ant jo apsigyveno tūkstantis įvairiaspalvių gėlyčių. Na, dar nežinau ar verta paminėti, bet ant jo liko gyventi ir niekaip jo nesiruošia palikti dvi gražios fėjos. Kurios buria, buria, buria mano sapnus. Spalvina pieštukais. Dažo akvarele. Bet aš nesiskundžiu. Tegu lieka, tegu gyvena. Keliems smagiau.
O liūdesį užmušti reikia. Išsinuomoti tūkstantį smogikų arba samurajų su beprotiškai ilgais kardais. Aplinka kalta? O gal ir ne kalta. Gal tu tiesiog nepatekai į aplinką, kurios galėtumei nekaltint. O tokių aplinkų būna! Pavyzdžiui, telefono tylioji aplinka. Tokia Nokijose būdavo, kiek pamenu. Bet pas mane samsungas. Kita vertus, ir jį aš myliu. Tik gal kiek kitaip. Nes jis mane nuolat grandinėm surakina! Tragikomedija kažkokia.
Negalima pramiegoti pavasario.
Jis jau tuoj tuoj tuoj turi atbėgti.
Greičiausiai tekinas ir keturiom. Ke-tu-riom.