Jei miegotum ežero krantinėje, ir jei virš galvos naktimis tau skraidytų nutilę paukščiai, ateičiau kas naktį tam, kad tave apkamšyčiau. Ateičiau tam, kad atiduočiau tau visus savo angelus. Tam, kad pabučiuočiau. Pabučiuočiau tik tam, kad apsaugočiau. Sako, tai turi galią.
Būna erdvių, kur kūrybinis potencialas priverstas merdėti. Būna erdvių, kuriose dešinysis smegenų pusrutulis tiesiog nesugeba veikti. Tose erdvėse nėra vandens. Vien tik dykumos. Dykumos, kuriose nėra vandens.
Reiškinių sudėtingumui didžiausią įtaką turi audros. Jų būna visokiausių – ir magnetinės, ir jausminės, ir proto, ir lietaus, ir jūrose siaučiančios. Ir pūgos būna dar. Audros padaro reiškinius sudėtingais. Gal kaip tik dėl to viskas ir atrodo taip sudėtinga.
Ateičiau.
Išbučiuočiau.
Apkabinčiau.
Apkamšyčiau.
Rytais virčiau kavą, o vakarais – arbatą. Tūkstantį metų.
Nebūtina manęs matyti. Aš galiu būti nematoma. Nematomos rankos, nematomi judesiai. Nematomas rūpestis. Svarbiausia, kad galėčiau labai labai rūpintis.
Keisčiausia, kad kartais reiškiniai iš laikinų tampa nuolatiniais. Iš stingdančių kraują, maišančių protą, į kvepiančius ramybe. Ir be jokios savininkiškos reikalavimo teisės. Štai apie ką kalba filosofai. Apie ką tiksliai, tebūnie nesvarbu.
Kartais būna, kad kantrybės, atrodo, užteks dar bent penkiems metams į priekį. Bet kai laikas įpusėja, supranti, kad subrandinus tam tikrą suvokimą nebelabai gali patylėti. Artėja aitvarų laidymo į dangų metas. Artėja tankų ir amfibijų metas. Artėja šviesos žibintų laidymo metas. Tuoj šaudysim patrankas į dangų. Tuoj išsilaisvinsim ir papasakosim viską pasauliui. Atvirai kaip kūdikiai. Skirtumas tik tas, kad nieko neprašysim. Jokių privilegijų. Nieko.
Išskyrus vieno leidimo. Leidimo būti angelu sargu…
Thank you, I’ve recently been looking for info approximately this
topic for a while and yours is the best I’ve discovered so far.
However, what in regards to the bottom line? Are you positive in regards to
the source?