Metų laikų kantonai

Šuniukas, išgirdęs dangų bombarduojančių fejerverkų garsus, slepiasi būdoj ir galvoja, kad prasidėjo karas.  Paslepia savo dailią galvytę ir nežiūri į dailiai nuspalvintą dangų.  Jam baisu.  Kaip nebus, jei prasidėjo karas. Visa laimė, kad savo būdoj jis jaučiasi saugus. Visa laimė. O jei užmestume akį į šuniuko jauną šeimininką, nustebtume. Šitam jaunam žmogui, praktiškai pasiekusiam savo amžiaus antrąją dekadą, gyventi ar tiesiog egzistuoti jau atrodo per sunkus ir sudėtingas darbas. Kas gi darosi? Matyt, kažkas ciniškai arba nuosavų svajonių vedini stumia šį jauną žmogų versdami daryti tai, ko nori ne jis, bet tie žmonės, kurie jį remia. Vardan būsimo a la laimingo jo gyvenimo. Greičiausiai dėl to jo paties egzistencija ir atrodo kaip nesibaigiantis  Sizifo akmenų ridenimas į kalną. O giliai širdy tiek dalykų norėtų gyvenime nuveikti! Ir atrodo, galėtų. Nes ten vestų didžiulė aistra visiems tiems užsiėmimams apie kuriuos galvoja.  Ir galvoja su skausmu, nes vis tik, dabar dirba Sizifo darbą. Dėl tų, kurie nori, kad žmogus eitų teisingų keliu. Kita vertus, kas yra ‘teisingas kelias’? Ar galime sakyti, kad ekonomisto kelias teisingas, o aktoriaus – ne? Arba žurnalisto – taip, o šokėjo – ne?Ir dirba jis, kad išpildytų tų, kurie jį augino svajones ir viltis. Dar kol kas pakentės.  Kol kas jis bando save apgaut, kad nors truputį, nors šiek tiek, būsima profesija atitinka jo natūrą.  O iš tikrųjų, kiek daug žmonių nueina ne ten, kur reikėtų. Baisūs, iš tikrųjų tie stereotipai, baisi ne ten patalpintų talentų žūtis ir stagnacija. Nuo tokių savigriaunančių minčių jis ramina save kasdien merkdamas nuskintas gėles į spalvotai nudažytą vandenį ir jomis apsistatydamas visą savo palangę. Kad gūdžiais žiemos vakarais primintų pavasarinę vaivorykštę. Kad suteiktų daugiau optimizmo. Šviesiomis vasarėjančiomis pavasario naktimis jis dar mėgsta skalbti kojines mėnulio šviesoj. Išsineša dubenį ir skalauja jas muiluotame vandeny. O po to kabina ant skalbinių virvės. Jam baisiai patinka žiūrėti į mėnulio šviesoj spindinčias baltas kojines. Tokiom naktim jis turi, atrodo, visą pasaulio laiką. Kadaise mąstė apie tylą, kurios neskrodžia nei lietus, nei žaibai. Kuriai, rodos, trūktų tik tos visų daiktų savybės, kurią turi psichiatrinių gydymo įstaigų sienos – minkštumo. Kad išprotėtum iki galo ir neturėtum kur įsitverti. Iki išprotėjimo. Kažkada mąstė apie minių charizmatinius lyderius ir pačias minias. Kaip lengva viskuo nusivylusius žmones išvesti iš pusiausvyros ir priversti patikėti nebūtinai humaniškais ar net žiauriais problemų sprendimų būdais. Ir kaip tie žmonės tiki tokiais lyderiais. Kaip nepripažįsta alternatyvų. Kaip betarpiškai teisia kitus, kurie, iš esmės, gali būti ir visai nekalti. Tas, kas hipnotizuoja visą tautą ir neleidžia jai mąstyti sveiku protu, turi būti baudžiamas. Matyt, turi būti baudžiamas ir jis pats už tai, kad nemeta tos veiklos, kuri jam dabar atrodo siaubingai nemiela. Greičiausiai jis laukia to momento, kai supras, kam labiausiai iš tų skausmą keliančių ir trokštamų veiklų yra tinkamas. Matyt, tada ir baigsis visos Sizifo kančios. Gal tuomet padės ir savo šuniukui be baimės pažvelgti į fejerverkais nuspalvintą dangų. Padės suprasti, kad kartais viskas nėra taip baisu, kaip atrodo. Taip  ir dabar jis bando  mąstyti.