Atėjo dar vienas ruduo. Prieš tai teko praeiti ne vieną rudenį, bet šis buvo kažkoks kitoks. Nebe toks stebuklingas, nebe toks ypatingas. Dargi ir labai šaltas. Gal visi rudenys buvo tokie pat šalti ir niūrūs? Galbūt aš tiesiog nebepamenu, kaip viskas vykdavo anksčiau. Kodėl aš nebejaučiu rudenio spalvų? Juk anksčiau mane taip masindavo rudeniški kvapai, rodos, tiesiog jausdavau visą rudenio esmę. Ar aš senstu? Kvaila būtų taip teigti. Juk man dar tiek daug laiko liko. Pamenu, jog tais kvapniaisiais ir spalvotais rudenio momentais, aš bent truputį būdavau įsimylėjusi. Skaudžiai arba lengvai. Stipriai arba silpnai. Matyt, būtent tai ir dažė mano rudenius kvapais, spalvomis ir jausmais. Gal tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl šiųmetis ruduo man dabar atrodo toks pilkas ir neįdomus. Aš nemyliu. Aš negeidžiu. Aš nieko netrokštu iki tiek, kad bent mintyse krisčiau ant kelių ir leisčiau savo ašaroms pliaupti kaip didžiausiai liepos liūčiai, o po to iki mirtinos agonijos tardama savo pusdievio vardą, milijardą kartų klausčiau to paties klausimo. To, kurį taria visi iškankintieji – „kodėl“.
Atėjo dar vienas ruduo ir mano žvilgsnis vėl nukrypo į langą – dangus nepersistengia neryškindamas kontrastų ir leisdamas sau egzistuoti pasidabinęs pastelinėmis spalvomis. Laikas slenka greitai. Kitas žvilgsnis pro langą – tamsa. Sunki, rudenio nakties tamsa. Ir vėl nieko nespėjau, vėl begalės darbų liko nepadaryta. Nuoširdžiai nenoriu eiti ten, kur turėčiau. Nuoširdžiai nesugebu prisiversti imtis veiklos, kurios turėčiau imtis. Visiškai nenoriu skaityti mokslinės literatūros. Dabar man neįdomu. Vienintelis dalykas, ko dabar norėčiau – turėti tokių antgamtinių galių, prieš kurias visi žemiški reikalai, visos smulkmenos nublanktų. Mokėti skraidyti, lėkti oru greičiau nei tai gali lėktuvas. Tam, kad visa tai atrodytų taip nesvarbu. Nes dabar juk – svarbu, tik neįdomu. Nėra jokios motyvacijos. Mintys gražiai nukrypsta svajonių link ir aš pradedu įsivaizduoti ir suprasti, kas man suteiktų begalinio noro imtis to, ko nenoriu. Mano galvoje vienas po kito gimsta be galo gražūs paveikslai – pseudomylimasis sėdi mane apkabinęs per pečius ir skaito man knygą. Tą pačią mokslinę literatūrą. Rytojaus paskaitoms. Ir aš turiu noro mokytis – juk aš jį myliu, juk jis mane myli, juk mums abiems to reikia, juk mes abu norim būti laimingi. Bet mylimojo nėra. Nėra ir noro mokytis. Saulės danguje nėra. Tik šviesi, bet baugi ir visa ką užliejanti pilnatis.