«

Another day

birželio 6th, 2011 . Posted in Be kategorijos | Komentarai išjungti - Another day

Ar yra pasauly žinančių, kaip apsisaugoti nuo vaivorykštės spalvų mažyčių lašelių, sklęstančių ant tavo veido? Jie atneša švelnią baimę tau pačiam. Prisirišti prie tokių gražių ir spalvotų, nešančių džiaugsmą ir pūkelių švelnumo lašelių. Dvasingoj mėnulio šviesoj jausti baltu pieštuku popieriuje išraitytus drugelius. Niekas nemato jų akių, nes juk drugelis tai baltas. Kaip pabėgti nuo švelnumo ? Kaip pabėgti nuo pražūtingų norų ir švelnaus adrenalino kraujyje? Vienuolės turi geriausią atsaką – melstis. Kažkam. Kažkokiai materijai. Iš vienos pusės kalnams, kurie matosi pro langą, iš kitos – kontempliuoti kartu su vienuolėm, kartu metant įstrižą žvilgsnį į vynuogynus. Ir galiausiai prikontempliuoti kartu su savim išsliejant visą vidinę substanciją alkoholio upelyje. Kutena pėdas. Ne?

Labanakt.

Miles to go before I sleep.

Kad norai nevirstų manija

spalio 11th, 2010 . Posted in Ruduo | Komentarai išjungti - Kad norai nevirstų manija

Kad norai nevirstų manija, kartais užtenka tiesiog nepamiršti, kad visame kame gali padėti lašelis sveiko proto.

Bet kartais ir protas nereikalingas. Kaip kažkas pasak ytų ir lieptų. Taip ir vienas mano geras vyriškos lyties draugas neseniai pasakė: “Tu esi nemoteriškai racionali. Neklausyk proto.” Tada ir supratau, kad geriausiai suprantu tokio pačio racionalumo moteriškes ir lengviau įkvepiu oro, kai tenka bendrauti su vyriškiais nei su tradicinėm nuobodžiom merginom, kurių mąstymas žengia netoli jų matymo lauko . Nes tiesiog lengviau.

Nuojauta paprastai neapgauna, dabar irgi nejaučiu jokių pavojaus signalų, bet dabar aš ja tiesiog sąmoningai netikiu. Ir ryšium su tuo, įsivaizduoju minimum  penkis “pasaulio pabaigos” scenarijus, į kuriuos, beje, esu iš anksto pasiruošus nusispjaut ir nekreipti dėmesio. Kad vėlgi, būtų paprasčiau.

Svarbu žinoti, ko nori. Svarbu turėti tvirtas vertybes. Bet dar smagiau, jei sugebi prie visos šitos tvirtybės priderinti beribį lankstumą. Paradoksas arba taip nebūna? Kas supranta, tam ir būna. Supranta tas, kas žino, jog nenuginčyjamų tiesų nėra ir turi šlakelį tolerancijos.

Sunku kvėpuoti ten, kur žmonės nepripažįsta, kad gali viskas būti ir kitaip nei jie mano. Tuo pačiu jie taip ir  išprovokuoja niekur nevedančius beprasmius ginčus. Laimė, kad dar yra tų –  laisvesnių. Ir paprasčiau į viską žiūrinčių žmonių. Leidžiančių įkvėpti gryno oro.

Nemėgstu “terliotis”. Ir galvot, kaip būtų, jeigu būtų, nes žinai tik savo suvokimo ir supratimo elementą. Ir  visa tai supratau tik po daugkartinio bandymų ir klaidų metodo panaudojimo. Gerai, kad klaidos didelės ir stiprios. Tik būtent jos vėliau padeda suvokti, ko iš tikrųjų tau reikia.

Keturiom atbėga būna kartais

balandžio 25th, 2010 . Posted in Be kategorijos | Komentarai išjungti - Keturiom atbėga būna kartais

Kažkas užsikelia savo kainą kažkokiu niekam nesuprantamu akcizu ir taip kuria savo COOL stiliuką. O kažkas nenaudoja jokių akcizų, savo kainos beprasmiškai nekelia ir nekrato savo plaukų taip, kaip madinga tame ar aname klube. Nes pastarojo paklausa egzistuoja dėl kitokių priežaščių. Dėl tikrosios vertės, o ne dėl dirbtinio įvaizdžio. Reklama – dar ne viskas. Passion is not fashion. Pagalvoji, pagalvoji. Pirmajam atvejui atimk rankas ir kojas, kuriomis daromi dirbtiniai stebuklai – dings ir charizma. O antrasis aptartasis atvejis nuo to taps dar įdomesnis, nes jo kuriami stebuklai nebuvo dirbtiniai.

Šiąnakt mėnulis nebuvo dosnus. Neišraižė pilnaties ženklo danguj. Davė tik pjautuvą ar delčią ar jaunatį. Nežinau. Cha, pjautuvą. Gerai, kad ne kūjį ir pjautuvą. O kita vertus, gerai, kad ir ne pilnatį. Juk sako, tie, kurie šiek tiek jautresnės psichikos, tokiomis naktimis apskritai pašėlsta. Na, aš irgi šiek tiek prie jų – labai labai ilgai negaliu užmigti ir to pasekoje imu kurti įvairiausias istorijas. Sugalvoju tūkstančius tarpusavyje nesusijusių klausimų ir ieškau aukų, kam galėčiau juos pateikti. Ir visa tai – tik pilnatis.

O kalbant apie gražiausių pasakų ir pačių tobuliausių pasakų veikėjus, tai… jie dingo. Vieną rytą atsikėliau ir su siaubu pagalvojau, kad, o ne! Jų nebėra. Nebėra kam dovanoti savo mistinių virtualių rožyčių, kurias mano fantazija labai sumaniai moka gaminti. Nebėra kam kept pyragų! Ir virt Kalėdinės arbatos. Kita vertus, juk to aš niekada ir nedariau. Oi, ta fantazija.

Reklaminiai idealai jau seniai nusižudė. O tai irgi kelia liūdesį! Ir atneša rudenį dar neatėjus pavasariui. Juk buvo galima dar pasišaipyti prieš nudobiant juos gerai pagaląstu virtuviniu peiliu. Dingo! Viskas! Nebėra! Beliko tik pūkiniai kareivėliai stovėt ant pavasarinio rašomojo stalo. Jis tokį pavadinimą gavo vieną dieną, kai ant jo apsigyveno tūkstantis įvairiaspalvių gėlyčių. Na, dar nežinau ar verta paminėti, bet ant jo liko gyventi ir niekaip jo nesiruošia palikti dvi gražios fėjos. Kurios buria, buria, buria mano sapnus. Spalvina pieštukais. Dažo akvarele. Bet aš nesiskundžiu. Tegu lieka, tegu gyvena. Keliems smagiau.

O liūdesį užmušti reikia. Išsinuomoti tūkstantį smogikų arba samurajų su beprotiškai ilgais kardais. Aplinka kalta? O gal ir ne kalta. Gal tu tiesiog nepatekai į aplinką, kurios galėtumei nekaltint. O tokių aplinkų būna! Pavyzdžiui, telefono tylioji aplinka. Tokia Nokijose būdavo, kiek pamenu. Bet pas mane samsungas. Kita vertus, ir jį aš myliu. Tik gal kiek kitaip. Nes jis mane nuolat grandinėm surakina! Tragikomedija kažkokia.

Negalima pramiegoti pavasario.
Jis jau tuoj tuoj tuoj turi atbėgti.
Greičiausiai tekinas ir keturiom. Ke-tu-riom.

Dingo 50 procentų

kovo 28th, 2010 . Posted in Be kategorijos | Komentarai išjungti - Dingo 50 procentų

Tikri pojūčiai. Mediena. Medienos gabaliukas tarp pirštų. Lieti su galimybe įsivaryt rakštį. Tuo pat metu galvoji apie tikruosius pojūčius. Kaip tas mano gajus posakis – jaučiuos kaip pametus 50 procentų savo daiktų – jaučiuos kaip susirgus skleroze ir pamiršus 50 procentų tikrų pojūčių. Kartais laikinai prisimenu – susapnuoju, arba tomis dienomis, kai būni ilgai nemiegojęs ir kūnas palaiko tokį bendrą nuovargio režimą, prilenda įvairiausių minčių. Su kuriomis, beje, fantazija labai šauniai sukontaktuoja ir sukuria realumo pojūtį. Kaip būtų, jeigu būtų.  Kaip būtų, jei viskas būtų įvykę kitaip.

O šiaip realybėj esu pamiršus 50 procentų savo pojūčių. Bet. Kartais truputį baisu, nes būna momentų, kai tam tikri pojūčiai sugrįžta žaibo greičiu ir visai neįspėję. Jeigu tais momentais kas pritaisytų poligrafą, kuriuo tikrina melagius ir kuris rodo žmogaus reakciją, tai reakciją rodantis pulsas, širdies dūžiai, prakaituojantys delnai… parodytų visą savo jėgą. Kartais galvoji, kad nori, jog širdis pavarinėtų tą nenormalų kiekį adrenalino. O kartais galvoji ar verta. Ar nebus sunkesnių komplikacijų. Labiausiai norėtųsi tokiais atvejais, kad veiktų tik sveikas protas. Kartais neįmanoma. Ypač tais atvejais, kai tau rūpi.

Kita vertus, būtų tobula, jei žmonės kai reikia sugebėtų palikti įjungtą tik protą. Kaip paprasta ir lengva būtų. Lygiai taip pat, visur, kur matai esant reikalinga, sudėliot taškus. O, kad būtų taip paprasta! Neįmanoma žinoti, kada ir kur bus iš tikrųjų pritaškuota. Niekur. Tau atrodo, kad taškas, bet ima, kažkas iš aukščiau pasijuokia ir tavo visus taškelius ištrina.

Taigi, niekaip nesugebu prisimint kaip tie 50 procentų pojūčių atrodo. Kaip jie jaučiasi. Pamenu, kad tokie buvo. Akimirkai pavyksta prisimint, kai netyčia užuodi kvapus, primenančius tuos pojūčius. Akimirkai, tik akimirkai. Nes nėra viso pojūčių komplekso. Daug atiduočiau, kad kas leistų tuos tikrus pojūčius pajausti bent vieną dieną. Matyt, sakyčiau, kad tai – laimingiausia diena mano gyvenime.

Kartais viskas klostosi taip, kad ilgainiui pradedi nebesuprast – ar čia tu durnas, kas viskas vyksta taip, kaip vyksta, ar čia taip gyvenimas tiesiog pokštauja. Ir kad vis tik, tai prie kažko veda, ar tiesiog viskas dėl nieko. Beprasmiškai. Taip, taip. Supratau milijoną, milijardą dalykų. Kaip sako, žmonės nesikeičia – žmonės bręsta. Supratau, ant daug ko nusispjoviau, daug ką išbraukiau, daug ką priėmiau, su daug kuo sutikau. Klausimas vienintelis – kodėl viskas taip? Turbūt vienintelis klausimas. Nes tie 50 procentai tikrų pojūčių,kurių netekau, išsinešė visus likusius klausimus ir paliko mano galvą (ir visa kita) kaip tuščią puodą.

[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=zqjWM0he-ME[/youtube]

Tonai ir pustoniai. Diezai ir bemoliai.

sausio 28th, 2010 . Posted in Žiema | 1 Comment »

Jei miegotum ežero krantinėje, ir jei virš galvos naktimis tau skraidytų nutilę paukščiai, ateičiau kas naktį tam, kad tave apkamšyčiau. Ateičiau tam, kad atiduočiau tau visus savo angelus. Tam, kad pabučiuočiau.  Pabučiuočiau tik tam, kad apsaugočiau. Sako, tai turi galią.

Būna erdvių, kur kūrybinis potencialas priverstas merdėti. Būna erdvių, kuriose dešinysis smegenų pusrutulis tiesiog nesugeba veikti. Tose erdvėse nėra vandens. Vien tik dykumos. Dykumos, kuriose nėra vandens.

Reiškinių sudėtingumui didžiausią įtaką turi audros. Jų būna visokiausių – ir magnetinės, ir jausminės, ir proto, ir lietaus, ir jūrose siaučiančios.  Ir pūgos būna dar.  Audros padaro reiškinius sudėtingais. Gal kaip tik dėl to viskas ir atrodo taip sudėtinga.

Ateičiau.

Išbučiuočiau.

Apkabinčiau.

Apkamšyčiau.

Rytais virčiau kavą, o vakarais – arbatą. Tūkstantį metų.

Nebūtina manęs matyti. Aš galiu būti nematoma. Nematomos rankos, nematomi judesiai. Nematomas rūpestis. Svarbiausia, kad galėčiau labai labai rūpintis.

Keisčiausia, kad kartais reiškiniai iš laikinų tampa nuolatiniais. Iš stingdančių kraują, maišančių protą, į kvepiančius ramybe. Ir be jokios savininkiškos reikalavimo teisės. Štai apie ką kalba filosofai. Apie ką tiksliai, tebūnie nesvarbu.

Kartais būna, kad kantrybės, atrodo, užteks dar bent penkiems metams į priekį. Bet kai laikas įpusėja, supranti, kad subrandinus tam tikrą suvokimą nebelabai gali patylėti. Artėja aitvarų laidymo į dangų metas. Artėja tankų ir amfibijų metas.  Artėja šviesos žibintų laidymo metas. Tuoj šaudysim patrankas į dangų. Tuoj išsilaisvinsim ir papasakosim viską pasauliui. Atvirai kaip kūdikiai. Skirtumas tik tas, kad nieko neprašysim. Jokių privilegijų. Nieko.

Išskyrus vieno leidimo. Leidimo būti angelu sargu…

Spalvotas šaltinio vanduo

gruodžio 6th, 2009 . Posted in Žiema | 1 Comment »

Šuniukas, išgirdęs dangų bombarduojančių fejerverkų garsus, slepiasi būdoj ir galvoja, kad prasidėjo karas.  Paslepia savo dailią galvytę ir nežiūri į dailiai nuspalvintą dangų.  Jam baisu.  Kaip nebus, jei prasidėjo karas. Visa laimė, kad savo būdoj jis jaučiasi saugus. Visa laimė. O jei užmestume akį į šuniuko jauną šeimininką, nustebtume. Šitam jaunam žmogui, praktiškai pasiekusiam savo amžiaus antrąją dekadą, gyventi ar tiesiog egzistuoti jau atrodo per sunkus ir sudėtingas darbas. Kas gi darosi? Matyt, kažkas ciniškai arba nuosavų svajonių vedini stumia šį jauną žmogų versdami daryti tai, ko nori ne jis, bet tie žmonės, kurie jį remia. Vardan būsimo a la laimingo jo gyvenimo. Greičiausiai dėl to jo paties egzistencija ir atrodo kaip nesibaigiantis  Sizifo akmenų ridenimas į kalną. O giliai širdy tiek dalykų norėtų gyvenime nuveikti! Ir atrodo, galėtų. Nes ten vestų didžiulė aistra visiems tiems užsiėmimams apie kuriuos galvoja.  Ir galvoja su skausmu, nes vis tik, dabar dirba Sizifo darbą. Dėl tų, kurie nori, kad žmogus eitų teisingų keliu. Kita vertus, kas yra ‘teisingas kelias’? Ar galime sakyti, kad ekonomisto kelias teisingas, o aktoriaus – ne? Arba žurnalisto – taip, o šokėjo – ne?Ir dirba jis, kad išpildytų tų, kurie jį augino svajones ir viltis. Dar kol kas pakentės.  Kol kas jis bando save apgaut, kad nors truputį, nors šiek tiek, būsima profesija atitinka jo natūrą.  O iš tikrųjų, kiek daug žmonių nueina ne ten, kur reikėtų. Baisūs, iš tikrųjų tie stereotipai, baisi ne ten patalpintų talentų žūtis ir stagnacija. Nuo tokių savigriaunančių minčių jis ramina save kasdien merkdamas nuskintas gėles į spalvotai nudažytą vandenį ir jomis apsistatydamas visą savo palangę. Kad gūdžiais žiemos vakarais primintų pavasarinę vaivorykštę. Kad suteiktų daugiau optimizmo. Šviesiomis vasarėjančiomis pavasario naktimis jis dar mėgsta skalbti kojines mėnulio šviesoj. Išsineša dubenį ir skalauja jas muiluotame vandeny. O po to kabina ant skalbinių virvės. Jam baisiai patinka žiūrėti į mėnulio šviesoj spindinčias baltas kojines. Tokiom naktim jis turi, atrodo, visą pasaulio laiką. Kadaise mąstė apie tylą, kurios neskrodžia nei lietus, nei žaibai. Kuriai, rodos, trūktų tik tos visų daiktų savybės, kurią turi psichiatrinių gydymo įstaigų sienos – minkštumo. Kad išprotėtum iki galo ir neturėtum kur įsitverti. Iki išprotėjimo. Kažkada mąstė apie minių charizmatinius lyderius ir pačias minias. Kaip lengva viskuo nusivylusius žmones išvesti iš pusiausvyros ir priversti patikėti nebūtinai humaniškais ar net žiauriais problemų sprendimų būdais. Ir kaip tie žmonės tiki tokiais lyderiais. Kaip nepripažįsta alternatyvų. Kaip betarpiškai teisia kitus, kurie, iš esmės, gali būti ir visai nekalti. Tas, kas hipnotizuoja visą tautą ir neleidžia jai mąstyti sveiku protu, turi būti baudžiamas. Matyt, turi būti baudžiamas ir jis pats už tai, kad nemeta tos veiklos, kuri jam dabar atrodo siaubingai nemiela. Greičiausiai jis laukia to momento, kai supras, kam labiausiai iš tų skausmą keliančių ir trokštamų veiklų yra tinkamas. Matyt, tada ir baigsis visos Sizifo kančios. Gal tuomet padės ir savo šuniukui be baimės pažvelgti į fejerverkais nuspalvintą dangų. Padės suprasti, kad kartais viskas nėra taip baisu, kaip atrodo. Taip  ir dabar jis bando  mąstyti.

Beveik be kablelių

spalio 24th, 2009 . Posted in Ruduo | 1 Comment »

Aš iš tikrųjų net nebežinau kodėl viskas vyksta taip ir ne kitaip bet turiu gilią nuojautą kad artėja final shotas ir bus bomba nes kažko jau per ilgai trūksta o ko tai nebūtina skelbt viešai nes turbūt ir taip viskas aišku o šiaip tai jeigu kada nors pamatysit dykumoj į dangų kylant milijoną balionų patylėkit ir užgniaužkit savo fizikines žinias apie tai kas jiems pasidarys kai jie pakils į tam tikrą aukštį nes iš tikrųjų visai ne čia esmė yra nes esmė yra tame kad lygiai taip pat negalima mokslu arba kitaip tariant visagaliu žmogaus protu imt ir aiškint visų savo svajonių žlugimo ar išsipildymo nes negana to kad visas procesas praras magišką prasmę dar ir neteisingos išvados bus padarytos kas yra didis nusikaltimas prieš magiškojo realizmo žanrą nes po velnių pasakiškų žmonių būna o ir pasakos žmonėse vis dar gyvena juk dažniausiai žmonės jomis tiki lygiai taip pat kaip ir stebuklais nes stebuklas lygu viltis nesvarbu kad kartais vadinama durnių motina nes kita vertus kad ir koks šūdas nuklojęs žemę po langais galbūt neverta šokti pro langą nes mirtis bus nelabai garbinga jau geriau išeit laukan įveikus visas baimes atsistot ant pasaulio scenos ir padaryt visa tai kas neleido gyvent o tada jau galima ramia sąžine numirt tik dar neaišku ar po tokios didžios euforijos norėsis tą padaryt galiausiai išvada būtų tokia kad mylėkim vieni kitus nesvarbu kiek procentų turim priešų ir draugų nes reikia reikia reikia kad šviesu aplinkui būtų kad energija gera aplink sklaidytųsi ir galiausiai kad svajonės pildytųųųųųųsi.

(Liūdniausia, kad gali kalbėt gražiai, bet sau į širdį niekad pataikyt neišeina.

Pirmasis rudens kantonas

spalio 17th, 2009 . Posted in Ruduo | Komentarai išjungti - Pirmasis rudens kantonas

Atėjo dar vienas ruduo. Prieš tai teko praeiti ne vieną rudenį, bet šis buvo kažkoks kitoks. Nebe toks stebuklingas, nebe toks ypatingas. Dargi ir labai šaltas. Gal visi rudenys buvo tokie pat šalti ir niūrūs? Galbūt aš tiesiog nebepamenu, kaip viskas vykdavo anksčiau. Kodėl aš nebejaučiu rudenio spalvų? Juk anksčiau mane taip masindavo rudeniški kvapai, rodos, tiesiog jausdavau  visą rudenio esmę. Ar aš senstu? Kvaila būtų taip teigti. Juk man dar tiek daug laiko liko. Pamenu, jog tais kvapniaisiais ir spalvotais rudenio momentais, aš bent truputį būdavau įsimylėjusi. Skaudžiai arba lengvai. Stipriai arba silpnai. Matyt, būtent tai ir dažė mano rudenius kvapais, spalvomis ir jausmais. Gal tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl šiųmetis ruduo man dabar atrodo toks pilkas ir neįdomus. Aš nemyliu. Aš negeidžiu. Aš nieko netrokštu iki tiek, kad bent mintyse krisčiau ant kelių ir leisčiau savo ašaroms pliaupti kaip didžiausiai liepos liūčiai, o po to iki mirtinos agonijos tardama savo pusdievio vardą, milijardą kartų klausčiau to paties klausimo. To, kurį taria visi iškankintieji – „kodėl“.

Atėjo dar vienas ruduo ir mano žvilgsnis vėl nukrypo į langą – dangus nepersistengia neryškindamas kontrastų ir leisdamas sau egzistuoti pasidabinęs pastelinėmis spalvomis. Laikas slenka greitai. Kitas žvilgsnis pro langą – tamsa. Sunki, rudenio nakties tamsa. Ir vėl nieko nespėjau, vėl begalės darbų liko nepadaryta. Nuoširdžiai nenoriu eiti ten, kur turėčiau. Nuoširdžiai nesugebu prisiversti imtis veiklos, kurios turėčiau imtis. Visiškai nenoriu skaityti mokslinės literatūros. Dabar man neįdomu. Vienintelis dalykas, ko dabar norėčiau – turėti tokių antgamtinių galių, prieš kurias visi žemiški reikalai, visos smulkmenos nublanktų. Mokėti skraidyti, lėkti oru greičiau nei tai gali lėktuvas. Tam, kad visa tai atrodytų taip nesvarbu. Nes dabar juk – svarbu, tik neįdomu. Nėra jokios motyvacijos. Mintys gražiai nukrypsta svajonių link ir aš pradedu įsivaizduoti ir suprasti, kas man suteiktų begalinio noro imtis to, ko nenoriu. Mano galvoje vienas po kito gimsta be galo gražūs paveikslai – pseudomylimasis sėdi mane apkabinęs per pečius ir skaito man knygą. Tą pačią mokslinę literatūrą. Rytojaus paskaitoms. Ir aš turiu noro mokytis – juk aš jį myliu, juk jis mane myli, juk mums abiems to reikia, juk mes abu norim būti laimingi. Bet mylimojo nėra. Nėra ir noro mokytis. Saulės danguje nėra. Tik šviesi, bet baugi ir visa ką užliejanti pilnatis.

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Uždaryti
Eiti prie įrankių juostos